Neuromokslai ir mokymasis – universitetų ir mokyklų bendradarbiavimo iššūkis

2016-11-03

Europoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio vietų, neuromokslai jau įžengė į švietimo pasaulį. Neuromokslų ir švietimo sąsajos tikslas – sukurti bendrą koncepciją ir metodinę sistemą, kuria galėtų vadovautis į savo praktiką neuromokslus norinčios įtraukti mokyklos. Neuromokslų žinios apie smegenų vystymąsi gali padėti mokytojams praturtinti pedagoginę praktiką.

Naudodamiesi tokiais metodais kaip magnetinio rezonanso tomografija (MRT), kurie parodo smegenų veikimą tikrose mokymosi situacijose, neuromokslininkai gali padėti mokytojams geriau suprasti mokymosi procesus. Pavyzdžiui, smegenų tomografija leidžia geriau suvokti visus atminties veikimo mechanizmus, ir šios žinios gali padėti mokytojams pakeisti arba pritaikyti dėstomus dalykus taip, kad mokiniai geriau juos įsimintų. Taigi atrodo, kad neuromokslininkų ir mokytojų bendradarbiavimas dalijantis šiomis naujomis žiniomis yra labai svarbus, nes dirbdami kartu jie gali MRT rezultatus perkelti į didaktinius ir pedagoginius gebėjimus. Ši nauja tyrimų sritis, dar vadinama „švietimo neuromokslais“ labai svarbi viso pasaulio mokyklų ateičiai.

Kita vertus, ši sritis taip pat išlieka kryžkele ir gamtos bei humanitarinių ir socialinių mokslų susitikimo vieta. Ateityje mes negalėsime ir neprivalėsime į švietimo perspektyvas žvelgti tik iš gamtos mokslų pozicijos. Neuromokslai siūlo ypatingas pažinimo funkcijų srities įžvalgas ir gali pasiūlyti švietimo, psichologijos, filosofijos ir sociologijos specialistams tam tikrą jų pritaikymą pedagogikoje. Visos šios sritys ateityje prisidės prie mokyklinio ugdymo plėtros. Tačiau naujam požiūriui į švietimą įgyvendinti reikia visų mūsų žmogiškumo pagrindą sudarančių disciplinų solidarumo.

Neuromokslai ir švietimo mokslai jau turi ilgą bendrą istoriją. Jiems bendros trys glaudžiai tarpusavyje susijusios sąvokos, t. y. kognityvinis gebėjimas mokytis, smegenų plastiškumas ir epigenetika. Pamenu tuos laikus, kai dėl kogintyvinio gebėjimo mokytis sąvokos dar buvo diskutuojama – mokytojai nesutiko su šia sąvoka ir ragino švietimo mokslininkus ją pateisinti, nes ji nebuvo pakankamai pagrįsta įrodymais. Taip pat buvo postuluojama gebėjimo mokytis „intuicija“, nes atrodė, kad mokytojai turi labai nedaug ją patvirtinančių duomenų, – tuo metu jie manė, kad mokinių intelektas nekintamas. Šiandien neuromokslai ir švietimas drauge žengia į smegenų plastiškumo sritį, dėl kurios daugiau nebesiginčijama. Kitaip tariant, mes žinome, kad smegenys nuolat kinta, jose susidaro nauji neuronai, o mes galime mokytis visą gyvenimą. Smegenų plastiškumo koncepcija pakeitė daug su mokymosi procesu susijusių idėjų. Švietimo specialistams tai labai svarbu, nes ši sritis atvėrė daug abilitacijos ir gydymo galimybių specialiųjų poreikių turintiems asmenims.

Ateityje, atrodo, bus tiesiog neįmanoma įsivaizduoti mokymosi be neuromokslų įnašo. Visgi turėtume stengtis nepatekti į spąstus, kurie jau yra akivaizdūs kalbant apie pernelyg supaprastintą neuromokslų siūlomų žinių panaudojimą arba jau paruošus sprendimus, kurie siūlo šiai konkrečiai ir specializuotai tyrimų sričiai netinkamas priemones. Šį pavojų galbūt padidina ir toliau išliekantys nepakankami mokytojų ryšiai su neuromokslų specialistais. Tai viena iš priežasčių, kodėl taip svarbu skatinti mokslinį bendradarbiavimą tarp abiejų pusių sulaužant tradicinį modelį „iš viršaus į apačią“. Senajame modelyje mokylos laukė atsakymų, kurie padėtų paaiškinti vaikų patiriamus mokymosi sunkumus, susijusius su atmintimi, dėmesiu, bioritmais ir pan. Mokslininkai, žinoma, stengėsi juos pateikti, tačiau jų įžvalgoms trūko mokyklų konteksto. Kiekviena pusė beveik nieko nežinojo apie kitos pusės profesinę tikrovę. Įtraukiant ir mokyklas, ir universitetus į bendrą darbą siekiant geriau suprasti mokymosi procesus, kiekviena pusė privalo būti dėmesinga kasdienei kitos pusės veiklai, kad galėtų suprasti vieni kitų paradigmas ir įvertinti įgyvendinamų projektų rezultatus. Mokytojai ir mokslininkai turėtų bendradarbiauti vykdant mokslinių tyrimų programas, atverdami vieni kitiems savo sukauptus metodikos lobynus. Tai – mokyklų ateityje laukiantys iššūkiai, kurie taip pat turi būti pagrįsti etiniu ir antropologiniu mąstymu.

Pascalė Toscani yra kognityvinės psichologijos dėstytoja. Ji yra GRENE (Švietimo neuromokslų tyrimų grupės) direktorė „UCO Angers“ universitete (Švietimo fakultete) Prancūzijoje ir savo darbe siekian skatinti neuromokslų įtraukimą į švietimo praktiką.

 

Šaltinis – School Education Gateway