Integracija ir kalbos ankstyvaisiais ugdymo metais

2016-10-04

Nors šis metas mokytojui gali būti nelengvas, tačiau jis taip pat gali būti labai įdomus.

Iššūkiai įvairiuose kontekstuose gali skirtis, tačiau bendra problema išlieka universalūs mokymo programos standartai ir toks mokymo mikrovaldymas „iš viršaus į apačią“, dėl kurio daugelis mokytojų mano, jog jų savarankiškumas ir spontaniškumas dirbant su mokiniais yra apribotas. Pavyzdžiui, per pastaruosius šešis mėnesius aš skaičiau daugybę laiškų, kuriuos į laikraščius parašė Jungtinės Karalystės mokytojai, ketinantys palikti šią profesiją, nes, pasak jų, politika neleidžia jiems būti tikrais pedagogais. Nenuostabu, kad politika tam tikruose kontekstuose linkusi dar labiau pasunkinti kai kurias mokytojų problemas.

Visgi nepaisant šių sunkumų turbūt niekada nebuvo geresnio laiko suprasti, ką iš tiesų reiškia būti pedagogu – formuoti atmosferą klasėse, kuriose skleidžiasi jauni protai ir klesti idėjos. Paradoksalu, kad sparčiai didėjanti įvairovė, kuri, be abejo, kelia sunkumų visai švietimo sistemai, atveria mums galimybes naujai suvokti savo, kaip pedagogų, tapatybes.

Leiskite man pasidalyti tuo, ką papasakojo mano draugė ir kolegė iš Toronto dr. Roma Chumak-Horbatsch (šiek tiek daugiau apie nuostabų jos darbą sužinosite apsilankę mylanguage.ca). Roma dirbo su netoli Toronto, Kanadoje, įsikūrusios pradinės mokyklos, pasižyminčios itin didele įvairove, mokytojais. Pastaruosius dvejus metus ji su jais nagrinėjo būdus, kaip kurti integracines erdves, kuriose mokinių kalbiniai gabumai ir kultūros žinos galėtų įsišaknyti ir plėstis. 2016 m. mokykla sulaukė daug Sirijos pabėgėlių vaikų, kuriems teko ne tik mokytis naujos kalbos bei pratintis prie kitokios mokyklos kultūros, bet ir ištverti stingdančią Kanados žiemą (sausis ir vasaris paprastai nėra patys smagiausi mėnesiai!).

Po to, kai mokyklai buvo pranešta apie pabėgėlių vaikų antplūdį, mokyklos direktorius surinko savo darbuotojus ir paprašė juos pagalvoti ir aptarti tarpusavyje, kokias visos mokyklos mastu vykdomas priemones būtų prasminga įgyvendinti sutinkant naujokus ir jų šeimas. Toks bendradarbiavimo, o ne „iš viršaus į apačią“ nukreiptas vadovavimo stilius padėjo mobilizuoti visas mokytojų ir kitų darbuotojų intelektines galias problemoms spręsti ir perspektyvioms judėjimo kryptims koordinuoti. Savo ruožtu mokytojai, grįžę į klases, paklausė mokinių: Ką mes turėtume padaryti, kad naujokai jaustųsi kaip namie, ir kaip galime padėti jiems mokytis?

Visos mokyklos mokiniai pasidalijo kūrybinėmis idėjomis. Pavyzdžiui, tie, kurie kalbėjo arabiškai, tapo „kalbų ambasadoriais“ ir padėjo naujokams paaiškinti mokyklos kasdienybę ir tai, ko mokoma klasėse. Roma rašė apie tai, kaip ji sėdėjo vienoje klasėje, į kurią jau atvyko pabėgėlių vaikai, ir stebėjo, kaip mokiniai ėmė naujokus už rankų ir rodė jiems, ką daryti, ir kiek daug mokinių norėjo bendrauti su naujokais ir aiškino jiems įvairius dalykus angliškai, arabiškai, gestais ar šypsenomis. Šie vaikai, kurių šeimos patyrė blogiausias žmogiškosios prigimties apraiškas, dabar galėjo šiek tiek prisiliesti prie geriausių žmogiškumo pusių.

Roma taip pat pasakojo apie atsitikimą vienoje klasėje, kai mokytojas drauge su mokiniais atliko įvairias su augalų auginimu susijusias praktines užduotis, o tada paprašė mokinių parašyti, ką jie sužinojo apie dirvožemį. Vienas mokinys iš Sirijos labai nusiminė, kad negalės raštu išdėstyti to, ką žino, kol vienas iš klasės „kalbų ambasadorių“ pasiūlė jam rašyti arabiškai. Naujokas labai entuziastingai priėmė šį pasiūlymą ir prirašė kelis puslapius, kuriuose išsamiai išdėstė viską, ką žinojo apie dirvožemį ir augimo procesus. Tada jis savo rašinį garsiai skaitė prieš klasę, o „kalbų ambasadorius“ vertė. Paaiškėjo, kad gyvendamas pabėgėlių stovykloje Jordanijoje jis kartu su seneliu dirbo darže, kuriame augino daržoves savo šeimos stalui, ir taip įgijo gilių žinių apie dirvožemį, augalus ir augimo procesus.

Šis anekdotinis pasakojimas puikiai iliustruoja tai, kad: a) mokinių gimtosios kalbos yra svarbus intelektinis išteklius; b) padedantis į mokinių gyvenimus integruoti mokymąsi ir c) sukurti tokią mokymo erdvę, kurioje mokinių intelektinė, asmeninė ir kultūrinė tapatybė būtų pripažinta ir galėtų toliau atsiskleisti.

 

Dr. Jimas Cumminsas yra Ontarijo edukologijos instituto (OISE) prie Toronto universiteto profesorius emeritas, taip pat profesorius adjunktas Suomijos „Åbo Akademi“ universitete. Savo tyrimuose jis daugiausia dėmesio skiria raštingumo ugdymui tokiuose švietimo kontekstuose, kuriems būdinga kalbinė įvairovė. Daugelyje savo straipsnių ir knygų jis nagrinėja kalbų mokėjimo pobūdį ir jo ryšį su raštingumo ugdymu, ypatingą dėmesį skirdamas iš migrantų šeimų kilusių mokinių išsilavinimui. Dr. Jimas Cumminsas taip pat yra Niujorko „Bank Street“ pedagoginės kolegijos ir Hedmarko universitetinės kolegijos Norvegijoje garbės daktaras.

 

Šaltinis – School Education Gateway