Programų „Comenius“ ir „eTwinning“ projektas „Sušlapti tame pačiame lietuje ir sušilti toje pačioje saulėje“ tęsia darbą…

2012-11-16

„Juventos“ mokyklos pradinukai ir šeštokai jau antrus metus dalyvauja projekte „Sušlapti tame pačiame lietuje ir sušilti toje pačioje saulėje“.  Į ketvirtąjį susitikimą, kuris vyko Dąbrowie nad Czarną, Lodzės regione, Lenkijoje važiavo 5 šeštokai ir 2 mokytojos – A. Dirginčienė ir D. Gedminienė. Nors mūsų laukė800 kmkelias, tačiau kelionė neprailgo besigrožint auksiniais rudens atspalviais, papuoštomis koplytėlėmis ir koplytstulpiais, pavydint lenkų grybautojams (net žadėjome grįždami sustoti grybauti).

Susitikime dalyvavo mokytojai ir mokiniai iš Turkijos, Graikijos, Slovakijos, Ispanijos, Lenkijos ir Lietuvos. Penkios darbo dienos neprailgo nei mokiniams, nei mokytojams. Mokykloje mokosi lenkų vaikai, kurie gyvena15 kmatstumu, todėl per savaitę jie gyvena mokyklos trečiajame aukšte įrengtuose miegamuosiuose kambariuose, kuriuose susitikimo metu buvo apgyvendinti ir atvykę mokiniai. Vaikais rūpinosi ne tik mokytojai, bet ir šeimos. Kadangi spalio mėnesio nagrinėjama tema buvo liaudies dainos, tai kiekviena delegacija paruošė ir pristatė savo šalies liaudies dainas. Gustė, Gabija, Raminta, Deividas ir Arnas ne tik atliko lietuvių liaudies sutartinę „Sodauto“, liaudies dainą „Lek gervė“, bet kartu su savo mokytojomis, Arnui pritariant armonika, sušoko „Suktinį“. Šokti mokė ir visus salėje esančius dalyvius. Kol mokytojai aptarinėjo projekto eigą, planavo ir diskutavo, apžiūrinėjo mokyklą ir susipažino su Lenkijos švietimo sistema, mokiniai taip pat buvo užimti: jie kūrė stendus, užsiėmė dekupažu, mokėsi bendrauti ir bendradarbiauti. Mokiniams šios dienos tapo neįkainuojamos ne tik todėl, kad jie susirado naujų draugų, daugiau sužinojo apie kitų šalis, didžiavosi būdami savo šalies atstovais, bet ir įsivertino gebėjimą bendrauti anglų kalba.

Šeštokai mielai dalinasi savo įspūdžiais.

Pirma diena Lenkijoje

Ilga kelionė baigta. Atvykome į Lenkiją. Pirmas vaizdas puikus. Mokykla tvarkinga, graži ir švari. Mus pasitiko lenkė mokytoja, pakilome laiptais į trečiąjį aukštą, kur mūsų jau laukė vaikai. Greitai pasidėjome lagaminus bei rankines ir išlydėjome savo mokytojas, kurios gyveno XVIII amžiaus pilyje įsikūrusiame viešbutyje, nutolusiame per 10 km nuo mokyklos.

Mus apgyvendino kambariuose su slovakų, lenkų ir turkų bendraamžiais. Vaikai buvo labai malonūs. Visi mus sveikino, klausė vardų bei prisistatinėjo patys. Kadangi vardai buvo labai įvairūs ir sunkiai įsimenami, žaidėme žaidimus, kad juos geriau įsimintumėme. Vėliau turėjome visą vakarą laisvo laiko. Įsikūrę kambariuose ilgai bendravome. Galėjome nueiti ir į kompiuterių klasę, kad susisiektume su tėvais ir praneštumėme apie save. Taip praėjo pirmasis vakaras Lenkijoje.

Gabija Rostovskytė

Antroji diena

Dar pilni pirmosios dienos įspūdžių visi rinkomės dailės kabinete.  Turėjome pristatyti savo šalį. Taigi ėjome kurti plakatą apie Lietuvą.  Mūsų komandai sekėsi puikiai – viską atlikome gražiai ir greitai. Drauge su partneriais iš Turkijos, Slovakijos, Lenkijos mokėmės dekupažo technikos. Taikydami šią techniką dekoravome stiklo vazas ir butelius. Po įdomios veiklos visi išvažiavome į Kalėdinių stiklo žaisliukų fabriką Piotrkow Trybunalski, kuriame pamatėme, kaip gaminami kalėdiniai žaisliukai – pirma paimama stiklo lazdelė, kuri kaitinama ir paskui išpučiama (jeigu reikia kitokių formų, tada stiklą deda į rėmelius ir išpučia), paskui į vidų prileidžiama tam tikrų dujų ir kratoma, kol žaisliukai gauna sidabrinę spalvą (jei reikia kitokių spalvų, į vidų dedama dažų). Vėliau žaisliukus dekoruoja įvairiais blizgučiais ir piešiniais. Kai viską pamatėme, žaisliukus dekoravome patys. Vieniems išėjo gražiau, kitiems nelabai pavyko, bet visi buvome patenkinti. Vėliau galėjome nusipirkti įvairių stiklo dirbinių. O galiausiai kiekvienas gavome atminimui po kalėdinį žaislą su savo vardu. Tai buvo puiku! Diena buvo linksma, įspūdinga ir įdomi.

Deividas Bartkus

Kelionė į Lodzę

Atsikėlę ryte pavalgėme pusryčius ir išvažiavome. Kelionė truko ilgai. Pagaliau pasiekėme tikslą – Lodzę, antrą pagal dydį Lenkijos miestą. Privažiavome prie didelio prekybos centrų komplekso. Paėję šiek tiek toliau pamatėme dar daugiau pastatų – visi jie priklausė buvusiam manufaktūros fabrikui. Šiuo metu Lenkijos tekstilės pramonę nukonkuravo Azija ir dalis senų gamybinių pastatų virsta komercijos centrais ir biurų pastatais. Tai tiesiog didžiulė aikštė, apsupta vieno stiliaus pastatų. Ėjome lyg pasakoje: suoliukai spalvoti, fontanai taip pat spalvoti. Galima pagalvoti, kad tai stebuklų šalis. Pastato viduje (o tai, pasirodo, manufaktūros muziejus) lipome laiptais į viršų, kur mus nusivedė į didelę patalpą su stalais ir piešiniais. Atsisėdome prie stalų. Gidas paaiškino, ką turėsime daryti. Išdalino gobeleno skiauteles, žirkles, lapelius ir pieštukus. Mes turėjome nupiešti kokį nors piešinėlį (kurį būtų lengva iškirpti), iškirpti jį, uždėti lapelį ant gobeleno ir su dažais uždažyti. Nuėmus lapelį liko paveiksliukas, kiekvieno vaiko skirtingas. Turėjome palaukti, kol išdžius piešiniai. Tuo metu mus nuvedė į kitą muziejaus patalpą. Muziejuje mums papasakojo ir parodė, kaip ir iš ko gaminamas gobelenas. Papasakojo ir kitų įvairių istorijų. Man tai labai patiko. Po šitokių įspūdžių buvome išalkę, tad nuėjome pavalgyti. Važiuojant autobusu į mokyklą, savo partnerius iš kitų šalių pamokėme kelių lietuviškų žodžių. Kelionė buvo nuostabiJ

Gustė Norvaišaitė

Krokuva

Mums pasisekė, kad atvykę į projekto susitikimą galėjome susipažinti ne tik su mokykla, bet ir šalimi. Keliavome ir į Krokuvą – gražų ir turistų itin mėgstamą miestą, kuris žymus savo istorija. Miestas dažnai vadinamas „Lenkijos deimantu“ bei „Karalių ir bažnyčių miestu.“ Krokuvoje buvo labai gražu, tačiau visą laiką lijo. Ėjome pro bažnyčias, pilis, gėrėjomės jomis. Man labiausiai patiko grožėtis vaizdais ir gamta, kuri vis dar buvo žaviai rudeniškai pasipuošusi. Sustojome pasižiūrėti ir pasmalsauti, kokie suvenyrai populiarūs Lenkijoje. Jie buvo labai įdomūs: padaryti iš medienos, spalvingi, judantys žaisliukai, magnetukai su Lenkijos žymiomis vietomis. Gatvėje mūsų dėmesį patraukė miniatiūriniai traukinukai, kurie drąsiai riedėjo važiuojamoje miesto dalyje ir kvietė turistus. Miesto grožis pranoko lietaus nemalonumus ir, nors visi sušlapome, vis tiek buvome linksmi, džiaugėmės pamatę tiek įspūdingų dalykų.

Raminta Kupčinskaitė

Druskų kasyklos

Šeštadienį, paskutinę dieną prieš išvykdami atgal į gimtinę, vykome į druskų kasyklas Veličkų (lenk. Wieliczkos) miestelyje, kuris yra netoli Krokuvos (lenk. Kraków). Ekskursiją anglų kalba mums vedė vienas iš druskų kasykloje dirbančių gidų. Jis aprodė visas sistemas, kaip buvo kasama druska. Gan išmanios to meto technologijos ten veikė – vienos priklausomos nuo žmonių, kitos nuo arklių, o dar kitos nuo šių dueto. Gidas pasakojo, jog dabartinės kasyklos vietoje buvo labai druskingas vandenynas iš kurio ir susiformavo didžiuliai druskų klodai. Tai, anot gido, tikroji kasyklos susikūrimo versija. Taip pat išgirdome ir kitą kasyklos susikūrimo istoriją, tai legenda, pagal kurią Vengrijos princesė Kinga, ištekėjusi už Lenkijos kunigaikščio, gavo dovanų druskos kasyklas Marmaro regione, į kurias įmetusi sužadėtuvių žiedą. Druskos luitai, tarp kurių buvo žiedas, stebuklingai atsirado Veličkos kasyklose. Žiedas buvo iškastas su pirmuoju akmens druskos luitu. Kasyklos veikė nuo XIII a. iki1996 m. Tai tikrai labai įspūdinga vieta – viskas aplink padengta druskos sluoksniu. Visus pritrenkė130 m. gylyje baroko stiliaus šv. Antonijaus koplyčia, įkurta XVII amžiuje.  Tai seniausia požeminė koplyčia. Kalnakasiai prietaringi žmonės. Jie labai daug laiko praleisdavo po žeme, kur tyko įvairūs pavojai. Todėl druskos kasėjai čia ateidavo pasimelsti prieš pradėdami darbus. Viskas šiose šachtose iš druskų: sienos, grindys, skulptūros. Net kabantis sietynas padarytas iš druskos kristalų. Kadangi nupasakoti žodžiais patirtus įspūdžius labai sunku, siūlau ten apsilankyti visiems. Patikėkite, tai tikrai labai įdomu.

Arnas Šimaitis

Mokytojų programa šiek tiek skyrėsi nuo mokinių. Reikėjo aptarti jau įvykusias veiklas, suderinti būsimus susitikimus ir darbus. Susipažinome su Lenkijos švietimo sistema, susitikome su Dąbrowie nad Czarną savivaldybės atstovais, aplankėme Częstochowa kompleksą, Jasna Gora. Įspūdžių daug. Kitas susitikimas vyks Lietuvoje kovo mėnesį. Nekantriai laukiame.

Projekto veikla yra finansuojama iš Mokymosi visą gyvenimą programos, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo paramos fondas. Šiame straipsnyje atskleidžiamas tik autoriaus požiūris, todėl Švietimo mainų fondas ir Europos komisija negali būti atsakingi už bet kokį straipsnyje pateikiamos informacijos naudojimą.

Akimirkos:

Projekto koordinatorė Aurelija Dirginčienė