„Sušlapti tame pačiame lietuje ir sušilti toje pačioje saulėje“ – po saulėtu Turkijos dangumi („Comenius“ ir „eTwinning“ projektas)

2012-07-03

Birželio mėnesį Šiaulių „Juventos“ progimnazijos „Comenius“  projekto „Sušlapti tame pačiame lietuje ir sušilti toje pačioje saulėje“ komanda susiruošė į Stambulą, į trečiąjį susitikimą su partneriais iš Graikijos, Ispanijos, Lenkijos, Slovakijos ir, žinoma, Turkijos. 

Į susitikimą vyko būsimieji šeštokai Ugnė, Vakarė, Domantas ir mokytojai A. Butkienė, A. Dirginčienė, I. Karskienė, A. Šliauteris. Draugiška turkų komanda pasistengė mums parodyti kuo daugiau ir įdomesnių Stambulo objektų.

Stambulas – didžiulių kontrastų miestas, įsikūręs dviejuose žemynuose. Jis sužavėjo savo istoriniais paminklais, muziejais. Pirmiausia užsukome į didžiulę aikštę, esančią netoli Mėlynosios mečetės – Hipodromą, kuriame išlikę trys gražūs praeities simboliai: obeliskas, bronzinė statula ir Konstantino kolona. Raudonojo granito obeliską 4 a. sukūrė Egipto faraono Tutmosio garbei. Bronzinės statulos su gyvačių galvomis (galvos neišlikusios) – seniausias paminklas Stambule. Konstantino kolona – IV a. statyta 35 m. aukščio įspūdinga kolona.

Labai įspūdinga Mėlynoji mečetė. Joje vienu metu gali melstis net 5000 maldininkų. Ši mečetė turi net 6 minaretus. Įeinant į mečetę teko nusiauti batus ir šaliais apsigobti nuogus pečius bei kojas.

Aplankėme ir mečetę Hagia Sophia. Šimtus metų šv. Sofijos soboras buvo didžiausia krikščionių pasaulio bažnyčia, pradėta statyti6 a. 1453 m. sultonas Mahomedas baziliką pavertė mečete, išsaugodamas (tik uždažydamas) krikščionybės meno kūrinius.1935 m. šie kūriniai buvo atidegti ir mečetė tapo muziejumi. Gidas turkas net keletą kartų akcentavo, kad pasaulis turi būti dėkingas sultonui, nesunaikinusiam pagonybės ir krikščionybės meno kūrinių mečetėje.

Pamatėme ir Bazilikos cisterną, pastatytą6 a., kurią laiko 336 kolonos, papuoštos medūzų gorgonų galvomis. Joje telpa80 000 kubinių metrųvandens.

Auksinio rago krantinėje mūsų laukė garlaivis. Priplaukę Bosforo sąsiaurį grožėjomės tiltu, jungiančiu Europą ir Aziją, linksmai šokinėjančiais delfinais, įspūdingais pakrantėse išsidėsčiusiais pastatais ir tolumoje raibuliuojančia Juodąja jūra.

Aplankėme ir Topkai rūmus, kuriuose prisilietėme prie pasaulio religijų relikvijų, grožėjomis 86 karatų deimantu ir kitais sultonų gyvenimo daiktais.

Stambulas turi kuo pasididžiuoti. Džiaugėmės galėdami pamatyti iš karto visus žymiausius Turkijos miestus su jų statiniais – tokia galimybė buvo suteikta lankantis Turkijos  miniatiūrų parke.  Nesinorėjo išeiti iš nuostabaus akvariumo muziejaus, kuriame plaukioja tūkstančiai įvairių pasaulio jūrų bei vandenynų gyventojų.

Labai apgailestavome, kad Turkijos mokyklose jau buvo prasidėjusios mokinių atostogos ir mes galėjome aplankyti tik vieną privačią mokyklą, kurioje ugdymo procesas ir įvairios veiklos vyksta visus metus. Šioje mokykloje susipažinome su Turkijos švietimo sistema, mokykloje dirbančiais vietiniais ir užsieniečiais mokytojais, kabinetais, priemonėmis. Visi projekto partneriai pristatė savo šalių himnus. Mūsų mokiniai paruošė gražų pristatymą ir sugiedojo Lietuvos himną. Darbo mokykloje metu aptarėme būsimas veiklas, analizavome ankstesnes, jau įvykdytus darbus, studijavome „Twinspace“, padėjome vieni kitiems  įkelti darbus į „eTwinning“ erdves, mokėme ir mokėmės. „Comenius“ projektai suteikia galimybę pasiekti šalį partnerę, o „eTwinning“ leidžia matyti ir naudotis vieniems kitų darbais, pranešimais, nuotraukomis. Tai lengvina ir greitina projekto veiklas.

Mūsų mokiniai išbandė ir piešimą ant vandens. Ugnė ir Vakarė grįžusios namo užsidegė piešti pačios, todėl domėjosi tam reikalingomis priemonėmis, planuodamos jų įsigyti Lietuvoje. Šios puikios veiklos iniciatorius – turkų mokytojas Ali, kurio šeimoje svečiavosi Lietuvos mokytojai.

Didžiulį įspūdį visiems paliko Kapadokijos regionas, kuris garsėja kaip vienas keisčiausių kraštovaizdžių. Šioje vietovėje pilna unikalių geologinių darinių, istorinių ir kultūrinių paminklų. Savo akimis galėjome įsitikinti, kaip įmanoma gyventi požeminiame mieste, kurį sudaro 8 aukštai (4 iš jų atidaryti turistams).

Prie projekto internacionalinės grupės buvo prisijungę ir Turkijos mokyklos mokiniai, kurie labai šiltai bendravo su mūsų mokiniais. Turkų mokytojai, norėdami sudaryti mūsų vaikams kuo geresnį įspūdį apie savo šalį, savo namus, apgyvendino savo šeimose ne tik mūsų vaikus, bet ir savo mokinukus, paaiškindami, kad šeimos negali suteikti tokių sąlygų, kokias gali jie. O sąlygos tikrai buvo puikios – abiejų šalių mokiniai prižiūrėti, globojami, jiems sudarytos visos sąlygos bendrauti, geriau pažinti vieniems kitus, ir kalbos pagalba čia pat.

Susitikimo su Kemerhisaro meru metu susipažinome su Turkijos pasiekimais ir siekiais. Domantas merui padovanojo mokyklos kompaktinę plokštelę, kurioje skamba ir jo atliekamos dainos. Karerhisaras didžiuojasi pirmaisiais romėnų akvedukais ir Kleopatros grožio baseinu, kuriame, kaip pasakojama, pripylus asilių pieno, maudydavosi karalienė.

Visiems patiko keleto valandų poilsis prie Viduržemio jūros prieš tai išlandžiojus stalaktitų-stalagmitų urvus, pasigrožėjus „Dangumi“ ir pabūgus „Pragaro“ („Dangaus ola“ yra70 mgylio tarpeklyje, į kurią veda 452 laipteliai). Mirkdami jūroje galėjome grožėtis  Kiz Kalesi pilimi, pastatyta mažutėje saloje, nutolusioje apie 300 m nuo  kranto. Legenda pasakoja apie armėnų karalių, kuriam būrėja išpranašavo mylimos dukros mirtį nuo gyvatės įkandimo. Pilis gražuolės neišgelbėjo – gyvatė pateko į pilį kartu su vaisių krepšeliu ir mergaitė mirė. Turkai tiki, kad pilyje ir šiandien gyvena gyvatė… Prieš pilį jūroje stūkso pilies Korkyos griuvėsiai.

Gyvenome turkų šeimose, todėl pamatėme, kokios iš tikrųjų mokytojų gyvenimo sąlygos, kokie erdvūs ir patogūs butai. Ragavome daug turkiškų patiekalų, saldumynų, gėrimų. Mūsų mokiniai išbandė projekto temų apie maistą ir gėrimus receptus.

Savaitė, praleista Turkijoje, ir mokiniams, ir mokytojams labai patiko, praplėtė akiratį ir įkvėpė naujiems darbams.

Projekto veikla finansuojama iš „Mokymosi visą gyvenimą“ programos, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas. Šis straipsnis atspindi tik autorių požiūrį, todėl Švietimo mainų paramos fondas ir Europos komisija negali būti laikomi atsakingais už bet kokį straipsnyje pateikiamos informacijos naudojimą.

Aurelija Dirginčienė, Ingrida Karskienė
Šiaulių „Juventos“ progimnazija

Akimirkos: