Naujienos

„Education Talks“ – elektroninės erdvės psichologija tarnauja švietimui

2017-03-03

„To, ką vaikas pamatė, jau negalima atšaukti! Nėra komandos, kur leistų „ištrinti“ smegenyse įrašytą failą.“ Šiame interviu dr. Mary Aiken kalba apie elektroninės erdvės psichologiją – žmogaus proto tyrimus žmogaus ir mašinos sąveikos kontekste ir tai, kaip žmogaus ir mašinos ryšys gali pasitarnauti švietimui.

Dr. Mary Aiken eina įvairias pareigas tokiose organizacijose kaip Dublino universitetinė kolegija, Viešosios politikos Geary institutas, Europos nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimų centras „Europol“, Elektroninės erdvės psichologijos tyrimų tinklas ir Hagos teisingumo portalas. Jos, kaip elektroninės erdvės psichologės, veikla įkvėpė CBS geriausiu laiku rodyti laidą „CSI: Cyber“.

Kas yra elektroninės erdvės psichologija? 

Ši mokslo sritis tiria, kokį poveikį technologijos daro žmogaus elgesiui. Daugiausia dėmesio mes skiriame interneto psichologijai, bet taip pat nagrinėjame virtualiąją tikrovę, dirbtinį intelektą, intelekto stiprinimą.

Su kokiais sunkumais susiduria mokyklos ir pedagogai naudodami internetą mokinių mokymuisi?

Vienas dalykas, kurį turime atminti naudodamiesi internetu, yra tai, kad jis siūlo tiesiog neįtikėtinas galimybes naudotis turiniu. Žinių ir informacijos demokratizacija – tai nuostabi švietimo pažanga, kurią taip pat lydi rizika. Taigi esu įsitikinusi, kad egzistuoja techniniai uždaviniai. Tai – turinio filtravimas ir atranka. Taip pat egzistuoja pedagoginiai uždaviniai, kai reikia nuspręsti, kas yra tinkama įvairaus amžiaus vaikams.

Manau, kad tai labai svarbus klausimas, ypač jeigu mes kalbame apie mažesnius vaikus. Mažesniems vaikams mes taikome Piageto raidos etapus. Galėčiau kelti klausimą, ar egzistuoja raidos elektroniniame pasaulyje etapai, elektroninio pasaulio pažinimo raidos etapai?

Kaip mes rekomenduojame tai, kas tinkamiausia kiekvienai amžiaus grupei?

Pavyzdžiui, JAV atlikti tyrimai atskleidė, kad vidutinis amžius, kai vaikas pradeda naudotis išmaniuoju telefonu, yra 6 metai. Aš, kaip elektroninės erdvės psichologė, sakyčiau, kad tai gerokai per anksti. Taigi politikos požiūriu mums reikia raidos gairių, kurios teiktų praktinės informacijos ne tik apie tai, kaip vaikai naudojasi technologijomis namuose, bet ir pasiūlytų geriausios praktikos pavyzdžių, kaip jomis naudotis mokykloje.

Kodėl taip svarbu nukreipti jaunus žmones, kad jie atsakingai sąveikautų su interneto turiniu?

Vienas dalykas yra tai, kad aš tikrai nerimauju, jog jie galės naudotis teisėtu, bet savo amžiui netinkamu turiniu. Konkrečiai tai būtų suaugusiųjų pornografija, turinys apie savęs žalojimą arba kraštutinį smurtą. Kalbėdama su vaikų grupėmis aš atkreipiau dėmesį, kad to, ką jie pamatė, jau negalima atšaukti.

Nėra komandos, kur leistų „ištrinti“ smegenyse įrašytą failą.

Jeigu vaikas žiūri slegiantį arba smurtinį vaizdą ar vaizdo įrašą, beveik neįmanoma jo pašalinti iš vaiko smegenų. Taigi jie turi būti labai atsargūs rinkdamiesi, kokį turinį žiūrėti, o mokykloms tenka labai svarbus vaidmuo patarti vaikams, ko jiems žiūrėti nereiktų, kodėl tam tikras turinys kenksmingas, ir kodėl bloga mintis dalyvauti savęs žalojimui skirtuose forumuose arba svetainėse, arba forumuose ar svetainėse, kuriuose demonstruojamas kraštutinis smurtas.

Kaip galėtumėte pasiūlyti mokykloms kovoti su patyčiomis elektroninėje erdvėje?

Kalbant apie patyčias elektroninėje erdvėje reikia atminti, kad tikroji problema yra patyčios realiame pasaulyje, nes nelieka įrodymų pastūmus kitą žaidimų aikštelėje, metus šiurkštų žodį. Tai spręsti labai sunku. Patyčios elektroninėje erdvėje palieka įrodymus. Jūs negalite tyčiotis elektroninėje erdvėje ir nepalikti pėdsako. Problema yra tai, kad visuomenė, kurioje gyvename, nusprendė, jog bet koks stebėjimas yra sekimas, tačiau kalbant apie tokius dalykus, kaip patyčios elektroninėje erdvėje ir nepilnamečių veikla joje, tai ne sekimas, o auklėjimas.

Šiuo metu kuriu algoritmą, kurį būtų galima naudoti patyčioms elektroninėje erdvėje aptikti. Tai būtų galima padaryti pasitelkiant telekomunikacijų paslaugų teikėją. Esmė yra tai, kad veiksmas sukelia algoritmą, ir skaitmeninė informacija turėtų kalbėti vaikui, jog jam reikia pagalbos, o tėvams turėtų atskleisti, kad vaikas pateko į bėdą ir reikia su juo kalbėtis.

Gera žinia yra tai, kad egzistuoja technologijų sprendimai, palengvinantys probleminį elgesį. Mes tiesiog reikia turėti valios ir ryžtingai vykdyti sprendimus.

Ką patartumėte tėvams?

Jeigu galėčiau duoti tėvams tik vieną patarimą, kalbėčiau apie tai, kad tuomet, kai jūsų vaikas iš tiesų pažeidžia draudimą arba padaro kažką negero, ir jums norisi jį nubausti, nepasiduokite norui iš karto konfiskuoti visas technologijas: paimti vaiko telefoną ir neleisti naudotis kompiuteriu, nes problema slypi tame, kad vaikas jau turi problemų. Nubaustas vaikas eis į savo kambarį, nekęs savęs, viso pasaulio ir jūsų. Jeigu jūs atimsite iš vaiko visas technologijas, jūs taip pat pašalinsite visą jo pagalbos tinklą, o juk jūs to nenorite.

Vaikas turi „išleisti garą“, turėti galimybę pasikalbėti su draugais, ir tam reikia technikos. Taigi parinkite konstruktyvią bausmę – liepkite pjauti veją arba ištuštinti indaplovę, bet neatimkite galimybės išlieti nepasitenkinimą naudojantis technologijomis.

Tai nesąžininga ir neprotinga.

 

Šaltinis – School Education Gateway

Naujienų kategorijos

Žymos