„Education Talks“ – dvikalbystė švietime

2016-09-05

Kas yra dvikalbystė ir kodėl ji svarbi? Dr. Dina Mehmedbegovic, įvairių Londono universitetinės kolegijos (UCL) Švietimo instituto podiplominių studijų, magistrantūros ir doktorantūros lygio kursų dėstytoja, analizuoja dvikalbystės švietime svarbą ir įvairią jos naudą. Interviu pateikiamas su subtitrais 23 kalbomis.

 

 

Dvikalbystė švietime

Kas yra dvikalbystė?

Dirbdami čia, Anglijoje, šią sąvoka vartojame ta prasme, kad dvikalbis yra kiekvienas vaikas, kuris nuolat susiduria su dviem kalbomis. Tai gali būti bet kokia kita (ne anglų) kalba, kuria kalbama šeimoje arba bendruomenėje.

Kokie didžiausi dvikalbystės privalumai vaikų vystymuisi?

Tai, ką mes šiandien žinome apie pažinimo rezervų kūrimą norint išlikti sveikiems ir gyventi ilgiau bei kokybiškiau, be kita ko atskleidžia, kad kitos kalbos mokymasis yra vienas iš svarbiausių būdų jūsų pažinimo galimybėms išplėsti bei pažinimo funkcijoms stiprinti visą jūsų gyvenimą.

Taigi jeigu pradėsite dirbti su visai mažais ikimokyklinio amžiaus vaikais, jie pajėgs geriau sutelkti dėmesį, nes duomenys rodo, kad dvi kalbas vartojantys vaikai gali geriau susikaupti atlikdami užduotis ir ignoruoti nereikšmingus trukdymus. Ypač tai pasakytina apie tokius mokymo dalykus kaip matematika, kuriems reikia pasitelkti daugiau abstraktaus mąstymo, nes dviejų kalbų vartojimas padeda vystyti abstraktų mąstymą ir metalingvistinius įgūdžius, kurie praverčia ir mokantis kitų kalbų.

Be to, naujausi duomenys taip pat atskleidžia, kad suaugusieji, kurie vartoja dvi kalbas, demencija gali susirgti 3–5 metais vėliau… taigi matote, kad šie gebėjimai naudingi kiekviename gyvenimo etape.

Ką patartumėte dvikalbių mokinių tėvams ir mokytojams?

Norėdami užtikrinti sėkmingą vaikų gyvenimą tėvai paprastai sutelkia dėmesį į gyvenamosios šalies kalbą. Tėvai turėtų žinoti, kad jeigu vaikai gerai kalba savo gimtąja kalba ir yra skatinami ją vartoti, tai padeda jiems geriau mokytis visų kitų mokymo programos dalykų ir lengviau išmokti bet kokios kitos kalbos. Tada visi šie argumentai atgręžia į kitą pusę, nes mes nedarome vaikams jokios paslaugos neskatindami jų kaupti jau turimo lingvistinio kapitalo.

Be to tai, kad jų gimtoji kalba svarbi, tėvai turėtų girdėti ir iš mokytojų.. Jiems turėtų būti patariama skaityti ir šiek tiek rašyti gimtąja kalba. Yra keli skirtingi būdai, kaip mokytojai galėtų tuo užsiimti ir perduoti vaikams žinią, kad jų gimtoji kalba yra svarbi ir kad jų gimtosios kalbos yra mokymo ir mokymosi proceso dalis bei mąstymo apie ateitį, būsimą darbą dalis. Kitaip tariant, jų šiandien turimas kalbų mokėjimo kapitalas ateityje virs ekonominiu kapitalu.

Kokią strategiją pasiūlytumėte dvikalbystei remti?

Manau, kad turėtume paruošti metodą, palaikantį kalbų mokymąsi neatsižvelgiant į kalbų hierarchiją, t. y. turėtume rasti kalbų mokymosi metodą, kuris leistų teigti, kad visi privalumai lygiai taikomi kiekvienai kalbai. Čia aš įžvelgčiau savo metodo, kurį vaidinu „Sveika kalbine dieta“ galimybes, nes jau įrodyta nauda pažinimui taikoma visiems skirtingų kalbų deriniams.

Kokius svarbiausius pokyčius norėtumėte matyti po dešimties metų?

Mes neturėtume galvoti tik apie tuos dalykus, kuriuos darome arba sakome kaip mokytojai, – turėtume pagalvoti ir apie tai, ko nedarome ar nesakome, pavyzdžiui, neturime plakatų kitomis kalbomis, bendraudami su tėvais ir vaikais neminime jų gimtosios kalbos, o tai jau savaime perduoda aiškią žinią, kad šios kalbos nėra mokymosi ir mokymo proceso dalis, jos nėra mūsų aplinkos dalis, taigi jos nesvarbios.

Norėčiau matyti mokytojus besivadovaujančius analitine praktika, t. y. klausiančius savęs:„ Ar mano mokymo programa ir mokymo praktika atspindi mokinių kalbinį ir kultūrinį kapitalą?“

Šaltinis – School Education Gateway